Byvoeglike naamwoord
Predikatief   akkusatief  
Attributief   akkusatiewe  
Partitief   akkusatiefs  
Gesubstantiveer
Enkelvoud Meervoud
  akkusatiewe     akkusatiewes  
Intensiewe vorm
   
IPA: [ɑˈkɨsɑtif, ɑˈkɨsətif], meervoud: [ɑˈkɨsɑtivə, ɑˈkɨsətivə]
byvoeglik: predikatief: [ɑkɨsɑˈtif, ɑkɨsəˈtif], attributief: [ɑkɨsɑˈtivə, ɑkɨsəˈtivə], partitief: [ɑkɨsɑˈtifs, ɑkɨsəˈtifs]
gesubstantiveer: [ɑkɨsɑˈtivə, ɑkɨsəˈtivə], meervoud: [ɑkɨsɑˈtivəs, ɑkɨsəˈtivəs]
اَكُیسَاتِفْ , meervoud: اَكُیسَاتِڤِی
byvoeglik: predikatief: اَكُیسَاتِفْ , attributief: اَكُیسَاتِڤِی , partitief: اَكُیسَاتِفْسْ
gesubstantiveer: اَكُیسَاتِڤِی , meervoud: اَكُیسَاتِیڤِسْ
akkusatief, akkusatiif; meervoud: akkusatiwe, akkusati-we
byvoeglik: predikatief: akkusatief, akkusatiif; attributief: akkusatiwe, akkusati-we; partitief: akkusatiefs, akkusatiifs
gesubstantiveer: akkusatiwe, akkusati-we; meervoud: akkusatiwes, akkusati-wes
Wat betrekking het of die funksie het van 'n akkusatief.
akkusatiwies
  Vertalings:    akkusatief
Duits: akkusativisch(de)
Engels: accusative(en)
Enkelvoud Meervoud
  akkusatief     akkusatiewe  
  1. Dié vorm van 'n woord in flektierende tale, waardeur die lydende voorwerp in die sin aangedui word.
  2. Woord in die akkusatief.
1. vierde naamval
1. akk.
  Vertalings:    akkusatief
Duits: 1 Akkusativ(de); 1, 2 Wenfall(de)
Engels: 1 accusative case(en); 1, 2 accusative(en)
Kasjoebies: 1 winowôcz(csb); 1, 2 akùzatiw(csb)
Latyn: 1 casus accusativus(la); 1, 2 accusativus(la)
Limburgs: 1, 2 veurwèrpsval(li)
Nederlands: 1 vierde naamval(nl); 1, 2 accusatief(nl)
Russies: 1 винительный падеж(ru) (winitelnij padezj)
Turks: 1 belirtme durumu(tr), mefulünbih(tr)
Turks (Osmaans): 1 مفعول به(osm) (mefulünbih)
Yslands: 1 þolfall(is)

  Meer inligting

Sien Wikipedia vir meer inligting oor akkusatief.